Nauja leidinių paroda atskleidžia Lietuvos totorių kultūrą ir istoriją

Parodos

Bibliotekos I a. erdvėse eksponuojama spaudinių paroda „SEPTYNIŲ ŠIMTMEČIŲ „ISTORINIS TILTAS“ IŠ KRYMO Į LIETUVĄ: 2021-ieji – Lietuvos totorių kultūros ir istorijos metai“. Paroda skirta Lietuvos totorių istorijos ir kultūros 700-osioms metinėms paminėti bei bendrai lietuvių ir totorių kovai su Kryžiuočių ordinu įprasminti.

Parodoje pristatomi dokumentai atspindi Lietuvos totorių istoriją nuo XIV a. antrosios pusės iki šių dienų ir liudija, kaip reikšmingai Lietuvos totoriai prisidėjo prie mūsų šalies valstybingumo atkūrimo, istorijos bei kultūros. Čia rasite Galinos Miškinienės, Tamaros Bairašauskaitės, Ado Jakubausko ir kitų totoristikos mokslininkų parengtų studijų, straipsnių rinkinių, solidžių monografijų.

Vienas iškiliausių Lietuvos totorių tyrinėtojų Stanislovas Kričinskis (1993) monografijoje „Lietuvos totoriai“ analizuoja svarbiausius istorinius Lietuvos totorių gyvenimo įvykius, aprašo jų papročius, verslus, materialinę kultūrą, supažindina su islamo tikėjimu, raštija, kalba ir tautosaka.

Galinos Miškinienės (2009) parengtas leidinys „Ivano Luckevičiaus kitabas – Lietuvos totorių kultūros paminklas“ gali būti vadinamas LDK musulmonų enciklopedija. Rankraščio tekstai atspindi tai, kuo vadovavosi Lietuvos totorių bendruomenė ne tik religiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime. Tekstuose yra duomenų apie musulmonų apeigas ir tradicijas, aprašomi laidojimo papročiai.

Lietuva nuo seno buvo daugelio tautų, kalbų, kultūrų ir tikybų šalis. Tarp kitų tautinių-religinių mažumų ypatingą vietą užima totorių bendruomenė, kuri savo gyvenimą glaudžiai susiejo su Lietuva ir yra nedaloma mūsų valstybės dalis. Lietuvos totoriai paliko ryškų pėdsaką šalies istorijoje, dalyvavo visuose karuose ir sukilimuose, kovodami už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Lietuvos totoriai – unikali etninė grupė, išeivių iš Aukso Ordos ir Krymo chanato palikuonys, šiuo metu gyvenanti Lietuvos Respublikoje, Baltarusijos Respublikos vakarinėje dalyje ir Lenkijos Respublikos rytiniame pasienyje.

1319–1320 m. didysis kunigaikštis Gediminas sudarė sutartį su totoriais. Vis dėlto totorių migracijos į LDK pradžia siejama su Vytauto Didžiojo valdymu. 1397-ieji laikomi oficialia totorių atvykimo į Lietuvą data. Po karų su Aukso orda Vytautas atsivedė ir apgyvendino prie Vokės upės totorius su šeimomis, mainais už ištikimą karo tarnybą skirdamas jiems žemių. Taip atsirado pirmoji LDK totorių gyvenvietė.

Vytauto pastangomis XIV–XV a. totoriai buvo apgyvendinti aplink svarbius LDK centrus – Gardiną, Lydą, Naugarduką, Krėvą ir Kauną. Totoriai kūrėsi ir Nemėžyje, Vokėje, Kenoje, Merešlėnuose, Keturiasdešimt Totorių kaime, taip pat Pietryčių Lietuvoje – Raižiuose. Gyvenvietės buvo strategiškai suplanuotos ir turėjo ginti nuo kryžiuočių ir kalavijuočių. Daugelyje šių gyvenviečių iškilo ir musulmonų mečetės.

Maža etninė grupė, šiuo metu sudaranti tik 0,1 proc. visų Lietuvos gyventojų, nors dar XVI–XVII a. prarado gimtąją kalbą, per 700 metų sugebėjo išsaugoti savo papročius, religiją ir kultūrą.

Tikimės, kad minint LR Seimo paskelbtus Lietuvos totorių istorijos ir kultūros metus, eksponuojami leidiniai padės atidžiau pažvelgti į šią mažą, bet svarų indėlį įnešusią bendrapiliečių tautą bei atrasti autentišką jos pasaulį.

Paroda veiks iki lapkričio 30 d.