Dizaino tyrėja ir dizainerė Liucija Kvašytė pristato antivartotojiškumo ir tvarumo aspektų įkvėptą parodą/tyrimą „365“.
Paroda „Pragiedruliuose“ bus eksponuojama kovo 5 - balandžio 15 dienomis.
Būti dizaineriu, pasak Bauhauzo mokyklos dėstytojo ir mąstytojo László Moholy Nagy, reiškia turėti požiūrį, jį praktikuoti bei jį skleisti.
Apie tai kalba dizaino tyrėja ir kritikė Alice Rawsthorn knygoje Design as an Attitude (liet. „Dizainas kaip požiūris“), įvardydama požiūrio, kaip atsakomybės prisiimimo, svarbą kūrybiniame kelyje.
Požiūrio klausimas nusako daug skirtingų nuomonių ir perspektyvų, ateičių ir galimybių kaip teigiamą platesnės diskusijos kryptį.
Požiūris aprėpia ne tik pozicijos, bet ir aktyvaus veikimo vardan savo įsitikinimų įprasminimą.
Tai aktyvizmo ir praktikos derinys, siekiant sąmoningo ir atsakingo proceso, bei holistinius poreikius atitinkančio objekto ar paslaugos.
Visgi mados lauke pasigendama kritinio požiūrio, „žvilgsnio iš vidaus“, orientuoto į prasmingesnius pokyčius.
Juntamas dizainerių vaidmens pokyčio poreikis, kuriuo būtų krypstama į dar stipresnį dizainerio požiūrio pozicionavimą, nuostatos pasirinkimo pagrindimą ir jo sklaidą, taip kuriant ryšį su vartotoju ir edukuojant jį.
Šiandien permąstomos kūrėjo vertybės ir požiūris į dizainą bei jo vartojimą tvarumo kontekste, nepamirštant, kad tvarumas veikia kaip įsibėgėjusios rūbų mados pramonės stabdis, tačiau tuo pat kaip dar viena tendencija, klientui siūlanti vis kitas tvarumo sampratas, įkūnytas naujuose produktuose.
Nagrinėdama vartotojiškumo ir tvarumo sampratas, neretai susidurdavau su analogiškais reiškiniais kitose srityse, kas man parodydavo, kad tokia problema nėra nauja ar unikali ir kad rūbas tėra atsitiktinis objektas, išreiškiantis pervartojimo problematiką.
Todėl darbuose siekiau iškontekstinti rūbą iš jo natūralios aplinkos perkeldama jį į neutralią erdvę, kurioje jis veikia nepaisant tendencijų, o kartais ir žmogaus kūniškumo.
„Rūbas veikia kaip objektas, įkūnijantis viso pasaulio chaosą ir netvarką, kaip laidininkas ne tik tarp dėvėtojo ir jį stebinčiojo kūno, bet ir kaip savarankiškas objektas, aplink save kuriantis probleminį lauką. Esame įpratę matyti jį parengtą parduoti parduotuvės salėje ar reklaminėse kampanijose. Kasdieną, ant žmonių kūnų. Tačiau pats rūbas taip pat turi savo kūną, kuris, išimtas iš jam įprastų aplinkybių, kalba apie holistinio požiūrio poreikį“ - dalinasi tyrimo auotrė.
Liucija Kvašytė kuria nuo 2014 m. Savo tyrimuose nagrinėja antivartotojiškumo ir tvarumo aspektus. Kuria kostiumus teatro spektakliams Lietuvoje ir svetur.
Dalintis nuoroda el. paštu