„XX a. dešimtasis dešimtmetis keramikos pasaulyje buvo didelių permainų laikotarpis. Viso pasaulio menininkai iš naujo įvertino molio ir keramikos vietą šiuolaikiniame mene, o pati medžiaga išgyveno renesansą. Buvo puoselėjamos tradicinės keramikos technikos ir naujai atrandamos medžiagos panaudojimo galimybės konceptualiame mene. Šiame dešimtmetyje keramika tapo daugelio autorių naudojama meninės raiškos priemone, peržengusi savo istorines sąsajas su taikomąja ir dekoratyvine daile. Ši transformacija niekur kitur nebuvo tokia ryški kaip Baltijos šalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, kur 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai prasidėjo kultūrinis atgimimas, padaręs didžiulę įtaką menui ir keramikos raidai.

Keramikai atsikratė savo amatininkiškų šaknų, priklausomybės nuo indo formos ir ėmėsi lipdyti skulptūras bei kurti konceptualius kūrinius. Nors įprastos indų formos išliko, jos vis dažniau buvo suprantamos kaip vizualios metaforos, o ne utilitarūs objektai. Molis tapo priemone, kurią naudodami menininkai galėjo pasakoti istorijas, kurti abstrakcijas ar politines karikatūras.

(...)

IInstitucijos atliko svarbų vaidmenį šiame renesanse. Panevėžio tarptautinis keramikos simpoziumas tapo naujų keramikų kartų inkubatoriumi. Darbas čia skatino eksperimentus, palengvino tarptautinius mainus ir rėmė mažų studijų ir menininkų kolektyvų kūrimąsi. Dalyvavimas tarptautinėse rezidencijose, simpoziumuose ir parodose padėjo Baltijos šalių keramikams įsilieti į pasaulinį šiuolaikinės keramikos kontekstą.

Parodoje neįmanoma atspindėti visos simpoziumų istorijos, tad pasirinkta peržvelgti jo pradžią. Iš gausių Panevėžio miesto dailės galerijos fondų pasirinkta 11 autorių: Daniela Chinellato (Italija), Philip Cornelius (JAV), Ona Grigaitė (Lietuva), Makoto Hatori (Japonija), Kersti Laanmaa (Estija), Mel Mars (Jungtinė Karalystė), Dainis Pundurs (Latvija), Giancarlo Scapin (Italija), Mitsuo Shoji (Australija), Egidijus Šimatonis (Lietuva) ir Rimas VisGirda (JAV). Kiekvienas jų savaip perteikia tai, kuo pasižymi dešimtasis dešimtmetis: ribų tarp formos ir funkcijos paieška, amato tradicijos ir naujovių įvertinimas iš naujo, vietinio identiteto deklaravimas ir pasaulinio dialogo pradžia. Kviečiu pažvelgti į keramiką kaip visuomenės galimybių ir transformacijos atspindį. Parodoje pristatomi autoriai ėmėsi molio ne tam, kad gamintų daiktus, bet kad pasakotų istorijas, mestų iššūkį konvencijoms ir kurtų naują meninę kalbą“ – parodos anotacijoje rašo dr. Rokas Dovydėnas.

Gedimino Kartano nuotrauka