Kazys Naruševičius. Tapyba – mano širdies kalba

Virtuali paroda

Nuoroda į virtulią paroda >>>

2020 m. kovo 2 d. sukako 100 metų, kai Dūdonių kaime, Panevėžio rajone, gimė tapytojas, Panevėžio miesto garbės pilietis Kazys Naruševičius (1920–2004). Besimokydamas Panevėžio berniukų gimnazijoje, surengė pirmąją asmeninę kūrybos parodą. 1940 m. gabus jaunuolis įstojo į Vilniaus dailės akademiją, paraleliai Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau susidūręs su labai reikliais profesoriais J. Balčikoniu, P. Skardžiumi ir A. Saliu, pasirinko meno istorijos studijas. 1943-ųjų pavasarį Dailės akademija ir Vilniaus universitetas buvo uždaryti. 1944 m. rudenį vėl pradėjus veikti aukštosioms mokykloms, svajojo baigti studijas. K. Naruševičius buvo iniciatyvus, dalyvavo studentų literatų veikloje. KGB sekė aktyvų jaunuolį: po 1945 m. liepos 26 d. atliktos kratos ketvirto kurso studentas K. Naruševičius buvo suimtas. Kalėjime tardytas, kankintas, marintas badu. Motinos Adelės Naruševičienės pastangų dėka 1946 m. sausio 7 d. iš kalėjimo paleistas. Praėjo daug metų, kol K. Naruševičius gavo Vilniaus dailės akademijos Tapybos fakulteto diplomą – tai buvo 1970 m.

Mokytojauti pradėjo 1949 m. Vilniuje, 1950 m. sugrįžo į Panevėžį – iki 1968 m. dirbo dailės, braižybos mokytoju. Jo pastangomis 1967 m. mieste įkurta Dailės mokykla. Dėstė tapybą nuo mokyklos atidarymo iki 1990 m. Buvo „didelės širdies“ mokytojas, mokėjęs savo mokinius pagirti, paskatinti, įkvėpti. Su jais važiuodavo į kūrybines stovyklas, rengė parodas. Ir dieną, ir vakarą Dailės mokykla buvo pilna piešiančių vaikų ir jaunimo. Per ilgus pedagoginio darbo metus jo mokiniais buvo daugelis šiuo metu aktyviai kuriančių panevėžiečių dailininkų.

K. Naruševičius 1966 m. perėmė vadovavimą dailininko Alberto Stepankos ir kraštotyros muziejaus direktorės Jadvygos Rimšelienės iniciatyva 1956 m. įkurtai dailės mėgėjų studijai. Ją lankė įvairių specialybių, įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės. K. Naruševičius keliolika metų skubėdavo į Autokompresorių gamyklos klubą pas „užsikrėtusius“ daile, juos mokė meno paslapčių, organizavo kūrybinius seminarus, stovyklas, rengė parodas ne tik gamykloje, mokyklose, kino teatrų fojė, gėlių parduotuvėje „Rūta“, bet ir miesto Parodų rūmuose, Vilniaus miesto erdvėse ir kitur. Dailės mėgėjų studijai vadovavo iki 1979 m.

K. Naruševičius nuo 1962 m. aktyviai dalyvavo parodose: Lietuvoje, Vengrijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Rusijoje, Baltarusijoje. 1964 m. buvo priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Gyveno Panevėžyje, mylėjo šį kraštą, tad daugelis darbų susieti su juo: tapė Nevėžį ir jo pakrantes, vaizdingas apylinkes ir miesto panoramas. K. Naruševičius – koloristikos meistras, jo nutapytose drobėse ir akvarelėse dominuojantys gamtos bei urbanistiniai peizažai tiesiog trykšta spalvomis.

K. Naruševičiaus pastangomis 1968 m. įkurta Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio sekcija, vėliau peraugusi į Panevėžio skyrių, kurio veiklai vadovavo iki 1983 m. Tapytojas telkė ir skatino miesto dailininkus, negailėjo patarimų ir gero žodžio, organizavo plenerus ir parodas, o jų atidarymai buvo neįsivaizduojami be jo taiklaus ir šilto, paskatinančio ir pagiriančio žodžio.

Su žmona Onute užaugino sūnų Šarūną.

Mirė 2004 m. spalio 12 d. Palaidotas Šilaičių kapinėse.