Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai (LPPAR) ir visa jų vienijama verslo bendruomenė Lietuvoje mini ypatingą sukaktį – šimtmečio jubiliejų. Šiai datai skirta fotografijų paroda atskleidžia LPPAR veiklos istoriją, reikšmę Lietuvos ekonomikai ir rūmų indėlį į šalies verslo plėtrą.

„Prieš šimtą metų, 1924 m. gruodžio 19 dieną, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymą, kuris tapo pamatiniu verslo atstovavimo pagrindu mūsų šalyje. Po pusės metų, 1925 m. birželio 18 d., Kaune duris atvėrė pirmieji Prekybos, pramonės ir amatų rūmai. Tai buvo svarbus žingsnis valstybės ekonominiam vystymuisi ir verslo kultūros puoselėjimui“, – sako Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos prezidentas Sigitas Gailiūnas.

Parodoje eksponuojamos unikalios tarpukario laikų nuotraukos, kuriose galima matyti dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikusius rūmus, pramonės įmones – rūmų nares.

Fotografijos, dokumentai, kiti eksponatai atskleidžia, kad Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai tarpukariu atliko svarbų vaidmenį šalies ekonominiame gyvenime. Jie buvo viena svarbiausių institucijų, kuri skatino šalies prekybą, pramonę ir amatus bei atstovavo verslo bendruomenės interesams, bendradarbiaujant su tuometine valdžia.

Rūmai teikė rekomendacijas įstatymų leidėjams, skatino verslo reguliavimo sistemos tobulinimą. Glaudų bendradarbiavimą su valdžios institucijomis įrodo ir parodoje eksponuojamos nuotraukos, kuriose 1937 m. Kaune šalies ministras pirmininkas Juozas Tūbelis įmūrija rūmų kertinį akmenį, o 1939 m. prezidentas Antanas Smetona iškilmingai atidaro naujuosius rūmus.

Paroda pristato ir Lietuvos verslų istorijas. Žymiausio saldainių fabriko „Rūta“ istorija prasidėjo 1913 metais, kai Antanas Gricevičius, būdamas 36 metų, savo mediniame name įrengė nedidelį karamelės virimo katilą. Pirmieji darbuotojai buvo patys savininkai – A. Gricevičius kartu su žmona Juzefa. Čia buvo gaminami karameliniai saldainiai, vėliau – ir šokoladiniai. To meto Lietuvoje daugumą verslo įmonių valdė kitataučiai, todėl A. Gricevičius savo dirbtuves pavadino lietuviško augalo vardu. Ilgainiui buvo pastatyti keli mūriniai pastatai. Tarpukario laikotarpiu fabrike jau dirbo 160 darbuotojų, buvo gaminami 300 pavadinimų saldainiai.

Tuo tarpu Albertas Foigtas, vokiečių kilmės dvarininkas, 1902 metais aukštaitiškos aludarystės tradicijomis garsėjančiame Panevėžyje įkūrė alaus daryklą ir pavadino ją „Bergschlosschen“ (iš vok. k. – Pilaitė ant kalvos). Tokį pavadinimą darykla gavo dėl neįprastos vietos – buvo pastatyta tuščiame lauke Nevėžio pakrantėje ant aukštos kalvos. Pirmaisiais metais bravoras išvirė apie 3 tūkst. kibirų alaus, produkcija buvo tiekiama arkliais. 1918 metais bravoras pavadintas lietuviškai – „Kalnapilis“.

„Tai tik kelios lietuviško verslo istorijos, kurias pasakoja parodos eksponatai. Tikime, kad ji sudomins lankytojus ir įkvėps naujoms idėjoms,“ – sako S. Gailiūnas.

Parodos kuratorius – Gediminas Rainys.