Algimanto Bučio dvitomio „Karaliai ir karalienės” pristatymas.

Sausio 28 d. 17.15 val. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos konferencijų salėje – Algimanto Bučio dvitomio „Karaliai ir karalienės” pristatymas. Dalyvaus autorius, bardas, aktorius Gediminas Storpirštis.

Šimtmečiais lietuvių vaikams nuo mokyklos buvo kalama į galvas: lietuviai turi vieną vienintelį karalių – XIII a. gyvenusį Mindaugą. O kas buvo visi kiti – pagoniškieji ir katalikiškieji – Lietuvos valdovai? Nė nesusimąstytume – žinoma, kad didieji kunigaikščiai. Tačiau ar iš tiesų?

Literatūrologas, rašytojas, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas A. Bučys įsitikinęs: nusenęs aiškinimas apie „vienintelį Lietuvos karalių“ prieštarauja pirminių istorinių šaltinių faktografiniams duomenims. Slaviškuose (rusų ir lenkų) šaltiniuose lietuvių valdovams taikomi slaviški kunigaikščių titulai – įvairūs, bet visada žemesnio rango nei caro, imperatoriaus arba karaliaus. Tuo tarpu Vakarų ir Šiaurės Europos šaltiniuose iki XV a. pr. lietuvių valdovai vadinti karališko rango titulais.

Laikantis Vakarų Europos tarptautinės tradicinės monarchų titulų hierarchijos A. Bučio dvitomyje „Karaliai ir karalienės” aptariamas dviejų garsiausių Lietuvos karališkųjų dinastijų – Mindaugaičių (1236–1268) ir Gediminaičių (1316–1668) – iškilimas bei likimas tarptautiniame karališkųjų Europos dinastijų kontekste.

Pirmojoje knygoje – XIII a. Mindaugaičių dinastija ir pagoniškosios Lietuvos Gediminaičių dinastija Lietuvoje XIV a. Antrojoje – Gediminaičiai po Lietuvos krikšto ne Lietuvos teritorijoje.

„Lietuvos istoriografija buvo ir tebėra nuspalvinta viską stelbiančiais politinės istorijos atspalviais, priklausomais nuo aukščiausios valstybinės valdžios. Radikaliai pasikeitus politinei santvarkai, neretai iš principo būdavo keičiamas net pats valstybės pavadinimas. Akivaizdu, kad su visais panašiais geopolitiniais pokyčiais ir politiniais perversmais kardinaliai turėdavo pasikeisti istorijos pasakojimai ir koncepcijos. Ankstesni vadovėliai staiga netekdavo „pažintinės vertės" kaip „neatitinkantys laiko dvasios”, „netinkami naudoti", „nusenę”, „metodologiškai atgyvenę" ir pan. Tad neverta stebėtis, kad Lietuvos istorijos tyrinėtojams kaskart tekdavo perrašinėti ar rašyti vis naujas „Lietuvos istorijas", – teigia A. Bučys.