TAPYTOJOS EGLĖS VELANIŠKYTĖS PARODOS ATIDARYMAS

Eglės Velaniškytės tapybos taikiklyje yra Žmogus. Asmuo be dokumentuotos gimimo datos ir vietos. Tiesiog žmogus. Su savo silpnybėmis, baimėmis, ydomis, pergyvenimais ir kitais dalykais.

Jos tapomi žmonės yra iš ten – iš amžinybės, kurie mūsų žemiškajame ir greitai praeinančiame gyvenime sušmėžuoja biblijos ir klasikinės literatūros, artimųjų žmonių pavidalais, universaliais įvaizdžiais ir archetipais.

Menininkė palaiko ir išsaugo gyvąją lietuviškos tapybos mokyklos tradiciją, jai yra svarbios tokios plastinės, universalios ir net amžinos tapybinės vertybės kaip spalva, koloritas, potėpis, faktūra, švytėjimas ir peršviečiamumas. Būtent iš to gimsta tokios skausmingos ir skaudžios, kartais net baugios – bet visuomet turinčios katarsiškos „vilties trupinių“  temos, kurių negalima apibūdinti niekaip kitaip, nei egzistencine tapyba.

Ši menininkė nekalba garsiai, ji nemėgsta ryškių reklamos šviesų, – tiesiog nuosekliai dirba, žinodama, kad ryšys tarp paveikslų ir publikos privalo užsimegzti tylių dialogų, žvilgsnių susidūrimų, jautrių prisilytėjimų principu.

Naujausiuose tapytojos darbuose tie kontaktai yra ypač jautrūs, net skausmingi, nušviesti žemiškai geltono kolorito ir alsuojantys atmosferiškai virpančiais potėpiais.

Kaip kadaise taikliai yra pastebėjęs menotyrininkas Saulius Mikėnas: „Tam, kuris domisi ir mėgsta lietuvių tapybą, Eglės Velaniškytės darbai turėtų būti artimi. Eglės kūrybą galima pavadinti gyvenimo kronika – labai asmeniška ir atvira“.