Kalbėdami apie antrąjį Italijos kino renesansą, turime galvoje vėlyvojo šeštojo ir septintojo dešimtmečių autorinį kiną, kuris, išaugęs iš neorealizmo pamato, atveria visai kitą kino kalbos teritoriją. Tai laikotarpis, kai Italijos kinas iš socialinio dokumento tampa egzistenciniu tyrimu. Antonioni, Fellini, Pasolini, Visconti, Bertolucci - šie vardai formuoja ne tik nacionalinio, bet ir europinio modernizmo stuburą. Kiekvienas jų savaip apmąsto pokario Italijos žmogaus būklę: atsiskyrimą, nuobodulį, vartotojiškumo tuštumą, klasės ir ideologijų konfliktus. Jų filmai nėra skirti „pasakojimui“, jie skirti matymui, mąstymui, tylai tarp žodžių.
Pati Italija tuo metu išgyveno intensyvų ekonominį augimą, bet kartu ir vertybinį suirzimą. Tradicijos silpo, o jų vietoje kilo beformė vartojimo kultūra, į kurią šie režisieriai reagavo ne tiek sociologiškai, kiek filosofiškai.
Šis „renesansas“ nebuvo vien estetikos perversmas - tai buvo laikysenos, autorystės, žvilgsnio atsakomybės klausimas. Šie kūrėjai formavo savo kino kalbą kaip kultūrinę kritiką, neretai nevengė politinės įtampos, bet tai darė per vizualinę alegoriją, per lėtą laiko patirtį, per emocinį subjektyvumą, kuris net ir šiandien kartais atrodo provokuojantis.
„Kabirijos naktys“ (Le notti di Cabiria, 1957) tai vienas reikšmingiausių Federico Fellini ankstyvosios kūrybos filmų, žymintis ribą tarp jo neorealistinės fazės ir vėlesnio, subjektyvesnio, sapniško kino. Filme jaučiame, kaip realybė po truputį grimzta į alegoriją, bet dar nepraranda konkretaus socialinio kūno.
Kabirija - Romos prostitutė, gyvenanti miesto pakrašty, tarp skurdo, cinizmo ir atsitiktinių praeivių. Ji atvira, naivi, kupina vilties, nors pasaulis ją vėl ir vėl apgauna. Filme ji ieško ne tik meilės, bet ir žmogiško orumo, tikros artumo patirties. Kiekvienas jos susidūrimas su šou pasaulio figūra, su hipnotizuotoju ar su tariamu geradariu yra bandymas prasibrauti pro gyvenimo paviršių į kažką tikra.
Paskaitą veda Rasa Paukštytė - kino ir teatro kritikė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje skaitanti pasaulio bei Lietuvos kino istorijos kursus.
Tarp Rasos Paukštytės parengtų knygų išsiskiria - trijų tomų retrospektyvinis žvilgsnis į visą Lietuvos kino istoriją „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai", taip pat „Aš nežinau...", skirta kino režisieriui Vytautui Žalakevičiui, žinynas „Lietuvos kinematografininkai".
Rasa Paukštytė kino ir teatro žiūrovams pažįstama kaip svetainės www.lfc.lt, o ankščiau žurnalo „Kinas" redaktorė, straipnių autorė leidiniuose „Kultūros barai", „Kinas", „Literatūra ir menas", taip pat kaip „Verslo žinių" nuolatinė kino apžvalgininkė.
Liepos 12 d., 15:00 val.
Pragiedruliai, Ukmergės g. 59a
Renginys yra NEMOKAMAS.
Šis renginys yra projekto „Pragiedrulių kino akademija" dalis.
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė.
Organizatorius: Panevėžio muzikinis teatras
Dalintis nuoroda el. paštu