Paroda „Kalėdos tremties sniegynuose“

Paroda KALĖDOS TREMTIES SNIEGYNUOSE

Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicija

Respublikos g. 17, Panevėžys

Iki 2024 m. SAUSIO 6 D.

„Kalėdos – džiaugsmo šventė.

Sibire šis metas pats šalčiausias. Vaikai – mažieji tremtiniai – barake už storu ledo ir sniego sluoksniu užšalusių langų. Dažnai tą sniegą gramdydami nuo langų ir valgė. Barake tamsu, sienos apšerkšniję. Tremtinių Kalėdos – tai darbo diena taigoje, kur sniego iki kelių, vietomis iki juosmens. Niekas neaiškino darbo saugumo taisyklių, todėl nelaimių buvo daug. Juk dirbo moterys, buvę studentai, moksleiviai, net vyresnio amžiaus vaikai. Niekam negalėjai pasiskųsti, buvome vadinami fašistais, niekdariais, tinginiais...

Ta diena nekvepėjo nei pyragais, nei kepsniais, nei gardžiais gėrimais...

Mažieji nesvajojo gauti dovanų. Neturėjo žaislų. Juos džiugindavo iš skudurėlių suvyniotos lėlytės. Veidukus nupiešdavo vyresnieji ar kuri nors mamytė. Mano sesutė, būdama dviejų metukų, negalėjo pasiimti gražuolių lėlių, puošniomis spalvingomis suknelėmis, mirksinčiomis, tarsi gyvomis, akimis, nes pikti pareigūnai neleido. Jie atėmė žaislus iš vaikų, o iš tėvų ir protėvių – žemę.

Vis dėlto neatėmė jie iš mūsų Kalėdų! Šventą Kūčių vakarą, kai ant neobliuotų lentų sukalto stalo tebuvo kelios silkių uodegos, guodė ir šildė sugrubusias mūsų širdis vienintelis Dievo pyragas – balta plotkelė atsiųsta iš Lietuvos. Tėvų gerumas ir dėmesys supo mus tą šventą Kalėdų vakarą. Kvepėjo mišku maža eglutė, papuošta vatos gabalėliais. Tėtė ją parnešė iš taigos po skvernu.

Okupacinei sovietinei sistemai atidavėme dešimtį metų prarastos vaikystės ir jaunystės. Daugelis į svetimą žemę suguldė savo gyvenimus.

Dabar, laisvoje Lietuvoje esant prekių gausai, stebina žmonių išaugę poreikiai, begalinis naudojimas. Troškimas bet kokio gėrio sau tik sau. Pamirštama duoklė savo tėvynei, dėmesys, parama artimui. Derėtų susimąstyti jaunimui apie laisvės įvertinimą, pagarbą vyresniems. Nuo to elegancija ir savivertė tik išaugtų“, – savo prisiminimais dalinasi buvusi 1948 metų tremtinė Danutė Didžgalvytė.