„Nepamirštamoji mūsų profesorė Vanda Zaborskaitė“. Vakaras literatūrologės 100-mečiui paminėti

Kiti renginiai

Lapkričio 25 d. 16 val. bibliotekos Menų skaitykloje kviečiame į renginį „Nepamirštamoji mūsų profesorė Vanda Zaborskaitė“, kuris susies dvi iškilias asmenybes – literatūrologę Vandą Zaborskaitę ir rašytoją, poetą Vincą Mykolaitį-Putiną. Šio renginio, skirto prof. V. Zaborskaitės šimtmečiui, metu bus pristatytos trys knygos „Dienoraščiai. 1941–2010“, „Tai aš, rašau…“ : iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos“ ir „Vincas Mykolaitis-Putinas. Dienoraštis, 1938–1945“.

Savo įžvalgomis dalinsis visų šių trijų knygų sudarytoja Virgilija Stonytė ir filologas, redaktorius, žurnalistas Virginijus Gasiliūnas. Ištraukų iš leidinio „Vincas Mykolaitis-Putinas. Dienoraštis, 1938–1945“ skaitys Juozo Miltinio dramos teatro aktorius Petras Kežys.

Prof. V. Zaborskaitės įdukra Virgilija Stonytė su didžiuliu kruopštumu ir meile parengė visas tris knygas, kurios atskleidžia didžių kūrėjų gyvenimo puslapius, kartu perteikdamos ir tam tikros epochos atgarsius.

Vandos Zaborskaitės „Dienoraščiai. 1941–2010″, pasak leidėjų, galėtų ar net turėtų būti skaitomi kartu su jos „Autobiografijos bandymu“ – pastarojo retrospektyvų gyvenimo pasakojimą, sąmoningą ir kryptingą jo sumavimą papildo ir išplečia fragmentiškas, savitikslis dienoraščio punktyras, akistata su savo patirtimi. Šie du rašymo registrai sukuria autorės gyvenimo tekstą – ryškų pastarųjų dešimtmečių lietuvių autobiografinės literatūros įvykį. Jis reikšmingas kaip susigrąžinamos, nelaisvės metais represuotos atminties tekstas – vienas tų, kurie laiko tėkmę paverčia asmens ir bendruomenės istorija, atveria individualų epochos patirties ir reikšmių profilį, tad kultūriškai stiprina posovietinėje visuomenėje itin trapų asmens vertės pojūtį.

Knygą „Tai aš, rašau…“ Iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos“ labai išsamiai ir jautriai apibūdino rašytoja Vanda Juknaitė: „Šia knyga prisikelia dingęs pasaulis. Jos atsiradimas yra beveik neįmanomas. Jos neturėjo būti. Tačiau laikui bėgant gali taip atsitikti, kad ji taps vienu iš svarbiausių tekstų, susijusių su Vandos Zaborskaitės vardu. Laiškai liudija epochą, šiandienos akimis žvelgiant, sunkiai suvokiamą laiką, sklidiną keisčiausių draudimų ir apribojimų. Tos epochos laiškas buvo visai kitoks nei šiandien. (…) Knyga neįkainojama daugeliu požiūrių, joje vertingos medžiagos ras ir istorikai, ir literatūros, ir kultūros tyrinėtojai.“

Pirmąkart išleistas visas rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino „Dienoraštis, 1938–1945“ nepretenduoja būti nei epochos enciklopedija, nei intymia išpažintimi, nors skaitytojui poeto asmenybė veikiausiai atsiskleis iš dar nematytos, pakankamai artimos ir asmeniškos perspektyvos. Tai egzistencinio nerimo liudijimas, kuriame atsiveria akademiko bei vieno žymiausių XX a. lietuvių rašytojų pastangos išlikti idealistu, romantiku ir humanitaru tais tragiškais laikais, kai pasaulis buvo įsijautęs į „mirties šokių“ siautulį.

Kviečiame!