Aleksandr Špilevoj

SALA, KURIOS NĖRA
Dviejų dalių spektaklis

Režisierius – Aleksandr Špilevoj
Scenografijos ir kostiumų dailininkė – Ugnė Tamuliūnaitė
Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis
Kompozitorius – Mantvydas Leonas Pranulis
Dirigentas ir muzikos vadovas – Martynas Bražas
Vaizdo projekcijų autorius – Dinas Marcinkevičius
Choreografas – Marius Pinigis
Režisieriaus asistentė – Raimonda Vengrytė
Scenografijos ir kostiumų dailininkės asistentė – Paulina Turauskaitė
Muziką atlieka – Panevėžio muzikinio teatro simfoninis orkestras

Vaidina: Albinas Kėleris, Tadas Gryn, Laurynas Jurgelis, Dainius Jankauskas, Urtė Povilauskaitė, Irena Sikorskytė, Mantas Pauliukonis, Rokas Pijus Misiūnas, Joris Zaliauskas, Ieva Labanauskaitė, Asta Preidytė, Ligita Kondrotaitė, Eleonora Koriznaitė, Vytautas Kupšys, Laimutis Sėdžius, Marius Cemnickas, Ieva Brikė, Jolita Skukauskaitė, Giedrius Arlauskas, Donatas Kalkauskas

Trukmė – 3 val.
Premjera – 2022 m. gruodžio 3 d.
Didžioji scena

Šiandien Juozo Miltinio, Donato Banionio, Vaclovo Blėdžio, Eugenijos Šulgaitės, Reginos Zdanavičiūtės ir kitų Panevėžio teatro legendų vardai yra įrašyti į Lietuvos kultūros aukso fondą. Tačiau mažai kas žino, nuo ko viskas prasidėjo, kaip gyveno Panevėžio teatro įkūrėjai pirmaisiais kūrybos metais, kaip jie tapo aktoriais, kaip išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir tai, kaip susiformavo jų puoselėtas teatras, kurį jie laikė savo meno šventove ir sala, kurioje jie rasdavo prieglobstį nuo išorės politinio spaudimo, kultūrinės nykumos, finansinio nepritekliaus.

Ši Panevėžio teatro pradžių pradžios istorija apipinta daugybe mitų ir legendų. Pasakojama, kad į Panevėžį atvykę jaunieji aktoriai ir jų mokytojas Juozas Miltinis buvo apgyvendinti Marijonų g. vienuolyne, kur jie iš tikrųjų ėmė gyventi kaip tikri meno vienuoliai – visiškai atsidavė menui ir nuolatiniam mokymuisi, neturėdami teisės kurti šeimų, bendrauti su išoriniu pasauliu, linksmintis. Viskas buvo bendra – gyvenamoji vieta, maistas, pinigai, visi vargai ir džiaugsmai. Ne visi tai atlaikė, bet tie, kam pavyko, tapo legendomis.

Spektaklio kūrėjai nutarė pažvelgti į tuos sunkius teatro kūrimosi laikus ir pakviesti žiūrovus kartu patyrinėti mitą apie jaunus, aistringus idealistus, pasirengusius paaukoti savo gyvenimus vardan didžiojo meno, kurį jie laikė pasaulio esmėtyros sala. Sala, kurios nėra. Sala, kurią jie pasiaukodami kūrė tam, kad neprapultų, nepaskęstų juos slėgusioje ir smaugusioje buities realybėje.

Projektą finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.