„Lietuviškos kino klasikos dienos“ – tai nemokamas Lietuvos kino centro organizuojamas renginys, skirtas leisti žiūrovams iš naujo atrasti ar netgi pirmą kartą išvysti lietuviško kino klasiką, restauruotą, suskaitmenintą ir pritaikytą žiūrėjimui didžiuosiuose ekranuose.

Lietuviško kino klasikos dienos – tai prasminga įžanga į kasmetinį kino centro „Garsas“ organizuojamą festivalį „Lietuviško kino dienos“, kviečiantį dar kartą pažvelgti į lietuviško kino ištakas ir kartu pasitikti šiandienos kūrėjų darbus.

Nuo rugsėjo 18 d. kino centre „Garsas“ startuoja „Lietuviško kino dienos 2025“ – plati ir turininga kino programa, atspindinti tiek šiuolaikinio lietuviško kino pulsą, tiek jo giliąsias šaknis.

Programoje:
▪️ Naujausi lietuviški dokumentiniai, vaidybiniai ir trumpametražiai filmai
▪️ Išskirtinės retrospektyvos, skirtos režisierių, aktorių jubiliejams bei iškilių Lietuvos asmenybių atminimui
▪️ Susitikimai su filmų kūrybinėmis grupėmis
▪️ Teminės parodos, papildančios kino pasakojimus vaizdu ir emocija
▪️ Ir – žiūrovų balsavimas už labiausiai patikusį lietuvišką filmą

Tai daugiau nei festivalis – tai kvietimas dalyvauti kino dialoge: stebėti, analizuoti, dalintis įspūdžiais ir atradimais. Kinas čia tampa ne tik menine patirtimi, bet ir erdve bendrystei, kultūriniam pažinimui bei pasididžiavimui savuoju kinu.

Rugsėjo 16 d. 17:30 val. vyks NEMOKAMAS kino seansas. Filmas „Žingsniai naktį".

Nemokamus kino bilietus kviečiame pasiimti kino centro „Garsas" kasoje.

ŽINGSNIAI NAKTĮ

Lietuva, drama, 1962, 1:43, N-7
Rež.: Raimondas Vabalas
Vaidina: Juozas Rygardas, Petras Steponavičius, Vytautas Tomkus, Juozas Miltinis ir kt.
Originalo k.: lietuvių

1943 metų Kaunas, kuriame šeimininkauja vokiečių armija. Mieste pasirodo atsišaukimų, bet pasipriešinimo kova mėgėjiška, ji nuneša jaunų gyvybių. Iš „didžiosios žemės“ – suprask, iš Rusijos, -- į Kauną atvyksta kadaise čia studijavęs architektūrą „cirkelis“ Aleksas. Jis susitinka su buvusiu pedagogu, skeptišku Hegelio pasekėju inžinieriumi Virkučiu, įbauginta ir gal todėl susitikinėjančia su gestapo vertėju Kuzmickiu šio dukterėčia Liuda. Bet jau pirmuosiuose epizoduose potencialus kovos vadovas, nespėjęs nieko konkretaus nuveikti, patenka į nelaisvę, į Kauno IX fortą. Ten – savas mikropasaulėlis su savais palūžusiais, provokatoriais, savais valdančiųjų kastos antžmogiais, kaip buvęs vokiečių antropologas Bublicas, dabar spalvinantis periferinį gyvenimą psichologiniais ekskursais, skirtais kalinių auditorijai. Žinoma, dauguma pastarųjų, naikinančių fašistų nusikaltimų pėdsakus, yra apimta nerealios pabėgimo idėjos. Ta viltis įgauna realesnį pagrindą, mirtininkų komandos kameroje atsiradus ir inžinieriui Virkučiui, kuris įsivaizduoja forto planus. Ateina Kūčios, vokiečiai, giedodami: „O, Tannenbaum“, darosi sentimentalesni, mažiau budrūs. Įkaušę sargybiniai išsiveda kalinius prie didžiulio laužo – „eglutės“; imituojant šokį, nuo išsekimo čia krinta inžinierius Virkutis. Likusieji bando bėgti. Kažkam pavyko. Bet Aleksą grąžina į kamerą. Rytoj jį sušaudys. Naujokui, paklaususiam, ar įmanoma iš čia pabėgti, jis atsako teigiamai.

Kino seansą dovanoja:

lkclogo_lt_inverse_juodas_baltas